Karolina Adomavičiūtė – 2020 m. Karalienės Silvijos slaugos apdovanojimo laureatė, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto antro kurso slaugos studentė

Daugelis susipažinote su manimi Karalienės Silvijos slaugos apdovanojimo metu socialiniuose tinkluose stebėdami finalinius įrašus su konkursui pristatomomis idėjomis, tačiau norėčiau plačiau papasakoti apie savo kelią slaugos studijų link.
Būdama mažytė save įsivaizdavau policininke arba medicinos darbuotoja, tačiau lankantis pas gydytoją mane vis stipriau žavėjo slaugytojos – jų darbas atrodė labai svarbus, judrus ir gyvas. O jų šypsena man, kaip vaikui, suteikė tokį įkvėpimą, kad išsisklaidė bet kokie svarstymai apie policininkės karjerą.
Mokykloje svajonės apie slaugytojos profesiją nepasikeitė, tik tuo metu mano įsivaizduojama ideali profesija buvo kritikuojama, aplinkiniai ragino keisti kryptį. Bet širdžiai neįsakysi: savęs negalėjau įsivaizduoti niekur kitur.
Po mokyklos baigimo norėjosi kažkur padirbėti, o ir šiek tiek atsikvėpti. Visus mokslo metus ne tik mokiausi, bet ir aktyviai leidau laisvalaikį: devynerius metus praleidau intensyviai šokdama sportinius šokius, teko išmėginti modelio amplua, vėliau prisijungiau prie jaunimo teatro studijos, mokiausi ispanų kalbos ir išbandžiau save savanoriaudama slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėje. Nuolat stengiuosi tobulėti ir viskas, ko imuosi, mane motyvuoja ir labai džiugina.
Taip susiklostė, kad po abitūros egzaminų išvykau dirbti į Norvegiją aktyvaus laisvalaikio įmonėje, kurioje teko atlikti įvairius kvalifikacijos nereikalaujančius darbus nuo valytojos iki klientų priėmimo. Buvo ganėtinai sunku, bet sutikti kolegos, gidai ir gidės iš įvairių žemynų sukūrė nuostabią atmosferą, visi tapome it „kumštis“. Po vasaros sezono jau planavau grįžti į Lietuvą, tačiau buvau pastebėta. Pasitarnavo kruopštus darbas, anglų ir ispanų kalbos žinios – gavau pasiūlymą dirbti turizmo srityje Čilėje. Niekuomet nebūčiau pagalvojusi, kad kada nors beveik dvejus metus gyvensiu tokiuose tolimuose ir egzotiškuose kraštuose kaip Pietų Amerika. Dirbau viešbučio registratūroje ir kartais asistuodavau kaip gido padėjėja turistinėse ekspedicijose.

Kad ir kaip žavėjo didžiuliai ežerai, Ramiojo vandenyno pakrantė, Andų kalnai, ugnikalniai bei didelės perspektyvos turizmo srityje, tačiau tai niekuomet neužgožė minčių apie slaugytojos išsilavinimą. Tuo metu galvojau studijuoti Čilėje.

Paaiškėjo, kad studijoms būtina išlaikyti egzaminus, įrodančius žinias ir puikų ispanų kalbos mokėjimą. Dirbau ir mokiausi specifinės, į mokslą orientuotos ispanų kalbos, kuri išties skiriasi nuo šnekamosios. Egzaminus išlaikiau labai gerai, jie suteikė teisę studijuoti slaugą bet kuriame Čilės ar kitos Pietų Amerikos šalies universitete (bakalauro slaugos studijos Čilėje trunka 5 metus). Ir tik tada savęs paklausiau, ar norėčiau ir sugebėčiau praleisti ilgus metus taip toli nuo artimųjų ir Lietuvos? Apmąsčiau ir priėmiau labai sunkų, bet kartu ir džiuginantį sprendimą – grįžtu į Lietuvą.
Manau, dveji metai, praleisti svetur, kitoje disciplinoje, suteikė neįkainojamos patirties, daug žinių ir platų požiūrį. Vis dėlto nuolat užplūstančios mintys apie slaugą tik įrodė, kad tai yra mano kelias. Šiandien esu antrakursė ir labai džiaugiuosi studijuodama slaugą Vilniaus Universitete bei laimėtu Karalienės Silvijos slaugos apdovanojimu.
Karalienės Silvijos slaugos apdovanojimą pelniusi Karolinos idėja – Balso laiškas. Tai idėja, palengvinanti slaugytojų bei pacientų žodinę komunikaciją. Karolina siūlo prie paciento lovos pritvirtinti nedidelį elektroninį įrenginį, kuris įrašytų paciento balsą ir nusiųstų balso pranešimą slaugytojams. Jie tokiu pačiu būdu galėtų atsakyti pacientui. Specialisto kompiuteryje būtų matoma, kuris pacientas ir kada atsiuntė laišką. Visi laiškai būtų saugomi, o prireikus juos būtų galima išklausyti dar kartą. Be to, toks bendravimas balso laiškais galėtų vykti ir tarp visų sričių ir skyrių specialistų per išmaniąją programėlę jų darbo kompiuteriuose ar telefonuose.
Read More